Analizė ar kritika

Asmenybės ugdymas

Kaip dažnai šios dvi sąvokos yra painiojamos arba suplakamos į vieną. Kodėl taip vyksta? Dėl nesugebėjimo analizuoti, kas yra kas...netgi nesugebėjimo išanalizuoti pačios sąvokos. Kritika skatina kritikuoti, analizės metodai ugdo analitinį mąstymą. Tiek kritinis, tiek analitinis matymai (nesakau, mąstymai, nes kritika nėra mąstymas) egzistuoja kaip savarankiški vienetai, todėl jų nepainiokite. Ar žmogus imasi analizės, ar kritikos, priklauso nuo jo tikslų.

Analitikas remsis sistematiškumu, objektyvumu, žiniomis, tuo tarpu kritikas – subjektyvia nuomone – patinka – nepatinka, kuri remiasi jo vertybių skale, t.y. kiek jam yra naudinga.

Analizės tikslas yra atskleisti reiškinio, situacijos priežastis, nurodant, kas yra dabarties momentu ir prognozuoti, kaip ji vystysis, žiūrint į perspektyvą; ką reiktų keisti, o ko iš vis atsisakyt, vėlgi numatant variantus į priekį. Savo teiginius gali grįsti įvairiom eksperimentais įrodytom įvairių mokslų išvadom. Arba, jei žiūrint subjektyviai, tai remiantis kiekvieno asmenine faktine patirtimi (jei yra nukentėję nuo kokio asmens, daugiau į jį nesikreips).

Kritika apima siaurą nuomonių ratą. Dominuojanti nuotaika tame rate yra: viskas - blogai, nes ne taip, kaip aš noriu, ne taip, kaip man patinka (pvz. mokykloje: jei vaikas negražiai rašo, jam mažina pažymį, net jei rašinys yra stilingas. Ir šį patologinį reiškinį kaip normą nustatė pati švietimo sistema). Jokių racionalių pasiūlymų, kaip keisti tai, kas kritikuojama. Arba tie pasiūlymai - trumparegiški, dažniausiai - bandymai prastumti kokios nors žmonių grupės interesus.

Visuomenėje (tiek Lietuvoj, tiek pasauly apskritai) kritikų yra daug, analitikų – vienas kitas.

Švietimo procese analizės metodas yra aptariamas kaip kritinio mąstymo dalis. Taigi moksleiviai, išsakydami savo nuomonę (kurią formuoja auklėjimas, mokykla), ar kitų (kritikų, apie kuriuos sužino mokykloje) mintis, manosi darą analizes.

Iš to ir greitakalbė: Kritika kritikoje iš kitų kritikų kritikos.

Kai vienas kitas pasisako iš požiūrio taško, neatitinkančio mokymo programos standartus, jis yra arba ignoruojamas, arba... sukritikuojamas.

Kad samprotavimų ar kritinio matymo mokymas mokyklose neugdo analizuoti mokančių žmonių, rodo tai, kad aptariami reiškiniai yra peržiūrimi siauru rakursu – vieno kurio tai dalyko aspektu, pvz. kažkoks istorijos fragmentas yra bandomas perkelti į šias dienas be jokio bandymo jį tobulinti, visiškai neatsižvelgiant į šiuolaikinės visuomenės išsivystymo lygį, net nebandant analizuoti ir pagal tą, galbūt atgyvenusį, fragmentą kritikuojant šių dienų situaciją.

Jaunuolis, nudžiugęs gavęs pamąstymo užduotį (nes jam patinka mąstyti), po minutės klausia, o koks vis tik turi būti teisingas atsakymas. Teisingumas jam yra tai, kaip parašyta mokykliniame vadovėlyje arba ką sako mokytojas. Tai kur čia mąstymas?

Nors ir kalbama apie integruotą mokymą, kuris neva turėtų plėsti mokinių akiratį, pvz. lietuvių kalbos – istorijos integruota pamoka, tačiau ar tokia pamoka ugdo sisteminį mąstymą? Vargu. Kuo daugiau mokinami, tuo labiau vaikai nesupranta, ko iš jų nori. Taip blokuojamas jų mąstymas. Ir išeina jie į gyvenimą, permesdami kritinį požiūrį – viskas blogai - iš mokyklos į aplinką. Ir to pasekoje žmogus yra pastoviame konflikte su aplinka. Toks elgesys visuomenėje laikomas – norma. Deja, jis neugdo asmenybės.

Tačiau padėtis gali keistis, jei pas žmogų įsijungs mąstymo procesas. Tada jis gali mokytis ir taikyti analizės metodą gyvenimo situacijose. Mokytis pats savarankiškai ar pas tą, kuris tai daro.

2010-09-30

Jelena Juršys

Tu gali klausti ir kalbėti šia tema čia ir dabar