Laimė

Ar jums teko būti vienatvėje, nepažįstamame miške, visą naktį, ne vieną naktį, o daug naktų ir dienų? Kai aplink nieko nėra, tik tu ir miškas su visa savo svita, tada pradžioje įsitempi, po to leidi tam, kas esi „Aš“, nugalėti visas baimes, vienatves, abejones savimi, nenatūralų maistą, ligas ir vidinį triukšmą bei chaosą. Tokia tyla, kuri gyvena nakties miške, atidaro visas duris į savo paties vidų. Imi girdėti kiekvieną širdies dūžį, savo kraujo tekėjimą. O kaip gi kitaip, kai tokiame dideliame miške pagyveni visą savaitę. Jame esi mažas mažas tarp didelių medžių... Jeigu netapsi savimi, pabėgsi iš naktinio miško tamsos. Tokiame dideliame miške, beklaidžiojant tamsoje tarp nepažįstamų medžių kamienų, pastebi, kad tamsa dingsta ir matai tamsoje, kaip dienoje... Ir dar... pastebėjau, kad tame miške bebūdama, susiliedama su jo dvasia, aš ėmiau jaustis laiminga be priežasties, be sąlygų, be ateities svajonių ir be praeities įvykių... Esu laiminga, nes... esu... tiesiog vis dar esu. Pasirodo, galima būti laimingu be jokių "reikia, noriu, tikiuosi, veikiu, myliu..."

Taip, aš atradau dar vieną savo laimę – savo esimą gyvybėje, pasaulyje, kūne...

Laimė yra mokėjimas organizuoti savo gyvenimą taip, kad tai, ką darai, teiktų laimę. O kai esi laimingas pats, tuomet šalia tavęs ir kitiems gera... Tas mokėjimas nėra kitų žmonių laimės kopijavimas. Tai tik asmeniška patirtis, tik vienintelio tavęs.

Grįžus iš miško dvasios į gyvenimą tarp žmonių, mylimų ir artimų, svetimų ir tolimų, supratau, kad čia ne taip, kaip miške, kur laimė tokia lengva. Čia mano laimė susideda iš sugebėjimo planuoti laiką. Aš planuoju laiką. Kuriu jame kuo daugiau sau malonių, siektinų, džiugių užsiėmimų. Viskas, ką aš darau, turi man teikti malonumą ir... teikia, nes tai kuriu aš pati. Tame mano laimė. Niekas nevaržo mano laisvės planuoti laiką, ir tame yra taip pat laimė ir nuopelnas. Darbas su tais, kurie ateina pas mane, susitikimai, žmonių situacijų analizės ir sprendimai, magijos pasaulis ir sportas, darbai sode ir miško tvarkymo darbai, pokalbiai balkone prie kavos puodelio, vaisių piknikai pajūryje, bendravimas su flora ir fauna ir daug kitų užsiėmimų organizuoju sau ir kitiems aš pati. Laisvė - mano laimė. Laisvi žmonės šalia manęs – mano laimė. Jeigu aš negalėčiau planuoti savo laiko, o tai darytų amžina auklė: tėvas, motina, vyras, vaikas, kaimynas, politika, įstatymas, sistema ar dar kas nors – aš būčiau nelaiminga.  Todėl mano asmeninė laimė priklauso nuo mano laisvės kurti laimę teikiančius užsiėmimus.

Daugelis manęs klausia, ar aš aiškiaregė, kad nusakau jiems ateitį. Ne. Nesu aš tuo, ką žmonės turi minty po žodžiu "aiškiaregė".

Tiesiog žiūrint, stebint bet kokį žmogų, galima lengvai nusakyti, laimingas jo gyvenimas ar ne. Akys, veidas, laikysena, figūra pasako beveik viską. O kai žmogus pradeda kalbėti, tada jis pats pasako, ar yra jo gyvenime laimė. Kiekvienas iš jūsų galite aiškiai matyti, laimingas žmogus ar ne. Tai parodo vien veidas ir akys. Laimingas žmogus švyti. Švytėjimas gali būti ramus ir spindintis, akinantis ar švelnus, tylus ir silpnas..., bet jis yra! ir parodo, kad žmogus - laimingas. Magijoje yra puikus išsireiškimas, nusakantis kokybę - tai antspaudas. Jie būna herbiniai, būna meistrų antspaudai, stichijų ir galios antspaudai. O žmogaus veidą ir išvaizdą, ramiai, sąmoningai kuriančio savo laimę, aš pavadinčiau laimės antspaudu. Laimės antspaudo veide nesuvaidinsi... Jis švyti iš sielos gelmių. Sielos neapgausi vienadienėmis linksmybėmis. Kad ir kaip besilinksmintų žmogus kvaišindamasis ar kitaip dirgindamas jausmus, jo laimė nespindės iš jo sielos.

Laimės ratas

Ateitis matoma dabartyje.
Iš dabarties žiūrime į ateitį. Ateitis neegzistuoja dabar, tačiau mintys apie ateitį, besisukančios galvoje, kuria ją. Mintys apie ateitį jau yra dabar. Mintys apie dabartį veikia mūsų kūną taip pat, kaip ir apie ateitį. Kai man žmogus pasakoja apie savo ateitį su šypsena, laime, su giliu pasitikėjimu savimi, žvelgdamas į mane spindinčiomis akimis, aš žinau, kad jo ateityje visas bus puiku. Dabartinės mintys apie ateitį daro įtaką žmogui ir veikia jo fiziologiją. Net kai jis nebemąsto apie ateitį, ji jau egzistuoja mintyse ir iš ten daro žmogų laimingą. Žinojimas, kad ateityje tu susikuri norimą tikrovę, daro tave laimingą ... dabar. Kaip žinojimas, jog tuoj, tuoj atsikąsi skanaus sultingo vaisiaus, jau sukelia seilėtekį... dabar. Todėl, kurdami savo ateitį planavimu, darbais, mintimis, mes jau turime priežastį būti laimingais dabar. O ta priežastis būti laimingu ir padeda mums sukurti laimingą ateitį. Štai kaip viskas susiję ir viskas harmoningai klostosi pagal tai, kaip mes kuriame savo laimę. Tai laimės ratas. Kai man būtina padaryti kažkokį svarbų veiksmą. Aš tikiu savimi ir žinau, kad tas veiksmas teisingas, todėl mano ateityje įvyks kuriama laimė. Todėl, darydama šį veiksmą, dabar jaučiuosi laiminga. Kodėl optimistus lydi sėkmė? Todėl, kad jie turi stiprų laimės antspaudą savo veide, kūne, laikysenoje, akyse. Ir niekas negali jų sugniuždyti... Ateitis laiminga, nes ji jau yra žmogaus nusistatyme būti laimingu, nežiūrint į nieką. Čia tas pats, kaip troškimas išplaukti audringoje jūroje į krantą, nežiūrint į jos bangas ir sudužusį savo laivą. Tokius žmones vainikuoja pergalė. Tačiau, jeigu veide sprogintos akys, rimto ąsočio grimasa, žmogus sulinkęs, praradęs kūno formą, tada ateitis taip pat aiški... nes visa tai yra jo nesėkmės anspaudas.

O dabar išeikite į miestą ir pažiūrėkite, kiek jūs sutinkate laimingų žmonių? Suskaičiuokite nešiojančius laimės antspaudus. Daugybė žmonių neturi nė menkiausios priežasties būti laimingais dabartyje. Reiškia, jie neturi ateities galimybių, nes nėra viduje laimės ir iš jos kylančių laimingų minčių ateičiai. Jų svajonės pasmerktos neišsipildyti. Jų užgesusios akys, nusvirę burnos kampučiai, pilkas veidas, kampuota eisena, duslus balsas, pasyvumas ir abejingumas ar agresija rodo, kad jie dabar yra nelaimingi ir nešasi tą nelaimingumą į ateitį. Žmonės velkasi gyvenimu, ir belieka plaukti pasroviui arba pulti vieni kitus iš nelaimingumo. Kodėl? Todėl, kad jie tiesiog nemoka būti laimingais ir nesimoko... Tik todėl laimė jų būna reta ir trumpa.

Laisvės ordinas