Poezija

Mes atėjome žmonėmis šion planeton.
Ne visi.
Mes atėjome sužinot savo vietą,
Aistrų pilni.
Mes atėjome, bet pamiršom iš kur?
Ir kodėl mes atėjome? Ar esam svetur?
O pasaulis vis sukosi sukdamas mus,
Apsvaigino gyvenimais. Tuo jis dosnus.
Užsibuvom, pavertę planetą namais,
Karusėlėje jojam ego žirgais.
Pamiršom išeiti ir likom kvėpuoti,
Maitintis, dirbti, kentėti ir juoktis.
Keičiam lyg pirštines likimus.
Išduodame artimus ir draugus,
Vis kuriame rojų žūdydami
Ir savo svajas užmiršdami...
Bet staiga – nelaimė, lyg žadintuvas
Žadina sielą, gelbsti ramumas
Ir tyla... Kurioje atrandam save...
Kai širdį atveriam viskam Viename...
Irute

Aš išėjau iš sodo, pilno žydinčių gėlių,
Kurias kvėpiau ir maitinausi jų kvapu,
Aš atėjau į žemę, pilna aimanų, kančių
Ir jūs atėjote iš Ten,
Kas virto šiandien tik sapnu.
Ar mums čia džiaugtis ar ilgėtis savų?
Ar mums kovoti, kad žemė virstu sodu?
O gal mums būti, kuo ir esame jau -
Šviesa, kuri spindi skaisčiau...
Tamsoje.
Irute

Žinoma,
Šioj Žemėje tik džiaugtis, žaisti ir juoktis iš žemiškų reikalų,
Ir jokiu būdu nekovoti, nes taip tik prisitraukt bėdų.

Išėjote iš sodo, pilno žydinčių gėlių,
Bet gi atėjotė į Žemę, žydinčią ir medžiais, ir krūmais, ir dangum!

Šioj Žemėje, tik gyvent ir mėgautis viskuo, kas gražu,
ir juoktis iš to, kas kreiva ir atseit baisu,
Juk aimanos, kančios kyla iš juokingo nerangumo nuo trumparegiškos kovos su Grožiu.
O Grožio gi nesunaikinsi, nes norint jį aptikti - reik būt pačiam Grožiu!

Atsigręžk į begalinį, ano nuostabaus sodo gelių kvapo šaltinį,
Juk tas šaltinis Tu esi, jo nuostabų kvapą savo širdyje neši
Dangaus magas

Esu aš tuo, kuo neturėčiau būti.......
Tačiau pasirinkimo neturiu.......
Tik sapnuose kartais virstu savim truputį,
Prabudus veidrodin žiūriu .......
Kodėl? Kodėl pakilti vėju, nušvisti Saule negaliu?
Kodėl tik mažą šį pasaulį, savo prote sukurt galiu?
Vien meilės jausmas veda širdį,
Ar KITAS gali man pritart?
Savo širdies ritmu į taktą
Meilės žodžius ištart???
Irute

Temsta. Vakaras sėlina į širdį, kurios plakimą tik medžiai girdi,
ir jūros vanduo liesdamas....... ir leisdamas jame palikti liūdesį, bangelėmis ramina mintį ir šaukia panirti, užmigti, paskęsti ....... nurimti ....... ir jau niekada nebeišnirti ....... į sumaištį.
Vakaro akys žvelgia tavimi į mano liūdesį ir pakelia mane į skrydžio džiugesį ....... ar tu sugrįši į gyvenimo dainą?
Irute

Meilė
Jeigu vėjas užpustytų visus kelius
Eičiau pas Tave vis vien, gi turiu ... meilės taką.
Jeigu šaltis sustingdintų mano sparnus,
Skrisčiau pas Tave vis vien, gi turiu meilės sparnus.
Jeigu ugnis sudegintų tarp mūsų tiltus
Ateičiau iki tavęs meilės laiptais,
Kurie yra kiekvienam širdies dužyje, nes ji plaka Tau.
Mes einame ir eisime vienas į kitą, kol plaks širdys,
Ir neprieisime pabaigos, nes ...
kaip gali baigtis tai... kas amžina .... meilė.
Su kiekvienu įkvėpimu aš jaučiu Tavo iškvėpimą,
Kiekviename sutiktame žvilgsnyje atsispindi Tavo akys,
Nes meilė nugali viską ir visas kliūtis paverčia ... suartėjimu.
Irutė

Mes vėl kartu
Mes gimėme šiame pasaulyje, kad vėl susitiktumėme
Aš susikūriau Tave, savo ideale
Tu mane atradai, ir iškart pažinai
Ir mes vėl kartu, einame pažinimo keliu
Mus vėl jungia Meilė, pažinimas ir Laimė
Jei ir būtų kada sunku, nugalėsime viską kartu.
Kasdien gamtą apšviečia saulė,
Bet mano Saulė, tai Tavo Meilė.
Dangaus magas

Kas gali tai suprasti?

Kol plaka širdis ir meilė sieloje žydi pavasariu,
Nakties tamsa man nebaisi, nes tavo akys žvaigždėmis man šviečia.
Saugau aš liepsną meilės šventą ir gėle ji žydi net lede,
Meilė mana šviečia man juodžiausioje naktyje.
Ir niekas nežino kokia didi ji, kai žiūriu į tave,
Kai liečiu ranka gėles ir medžio kamieną...
Sužydi viskas, ką meile liečiu...
Eisiu gyvenimo keliais visais, ir nebijau aš vingių ar šešėlių,
Mano meilė šildys tavo lūpas, rankas, ir sielą tavo sups,
Atiduodu Tau viską... tu tik nusišypsok, tik pakilk į džiaugsmą
Į tai, kas žydi be perstojo, kas yra amžina, pakilk į meilę...
Irutė M.

Tikri draugai ateina nekviesti

Prie stalo sėdi žmonės nekviesti
Jie šypsosi, išdidūs savimi,
Ir aš šypsausi tarp tokių draugų,
Kurie pilni jausmų tikrų.
Neišskiria nei laikas, nei atstumas,
Tų, kurie yra širdim kartu.

Išeinu,
Taip lengva darosi ir gera.
Palieku,
Aš viską ir visus,
Išeinu, man nesvarbu, kur veda šitas kelias.
Aš einu pasitikti savęs.
Ateinu,
Kai vėjas jau nurimęs miega,
Įeinu,
Į laukiančius namus...
Sutrantu,
Šviesa paliko dieną,
Įkrentu,
Į nakties sapnus.
Irutė
šią ir kitą mano poeziją rasite čia:
http://irena.in/knygos/likimu-valdovai