Laisvės filosofija - tai išminties rezultatas. Žinios be išminties - vergovė. Laisvės filosofija vystosi per mąstymą ir tampa gyvenimo būdu. Laisvės filosofija yra kiekvieno asmens gyvenimo pagrindas, su daugybe elgesio pasirinkimo variantų. Žmogus pats sau tampa patarėju, mokytoju ir gydytoju. Laisvės kokybė priklauso nuo charakterio ir žmogaus sugebėjimo jį keisti. Žinoti reiškia veikti, tai yra pagrindinis laisvės principas. Teorija tik praktikoje duoda vaisių. Jeigu žmogus siekia gyvenimo prasmės, tobulėjimo, laisvės, jis būtinai tampa išmintingu. Be išminties laisvė veda į absoliučią vergiją norams, troškimams, o tai veda į depresijas, nusivylimus, slopinamus įvairiausiais kvaišalais, maistu, ekstremaliais pojūčiais, kad kaip nors save išjudinti iš sąstingio.
Laisvės filosofija - tai šviesa, kuri išminties spinduliais apšviečia sąmonės tamsą ir parodo tikrą realybę - gyvenimo būdą, elgesį, sveikatos būseną. Laisvės filosofija - tai Šviesos filosofija ir ji yra kintanti. Ji keičiasi visą žmogaus gyvenimą. Kiekvienas iš mūsų turi kokį tai filosofijos pagrindą, savo, ar tai kitų žmonių sukurtą. Šviesos filosofija aprašyta šiame puslapyje yra kintanti pagal gyvenimo kokybę. Tame ir laisvė, kad viskas joje kinta, nėra nuorodos kaip reikia gyventi. Yra tik galimybių išdėstymas. Kiekvienas, skaitydamas šią filosofiją, turėtų sukurti savo gyvenimo - filosofiją ir pagal ją gyventi. Pasiekus tam tikrų rezultatų, filosofija turi kisti. Išlieka tik esminiai dalykai, kurie žmogui sudaro vertybes, tačiau kiekvienam savas.
Laisvas mąstymas yra daugiareikšmis, logiškas, kylantis iš gyvenimo būdo ir patirties bandymų. Mąstymas laisvėje visada turi pasirinkimą ir veda į gilesnį suvokimą. Žmogaus siela, sąmonė ir jo galimybės savo esmėje yra beribės. Bet praktikoje, dažniausiai ribas apibrėžia ir taisykles diktuoja aplinka ir visuomenė, kurioje žmogus užauga ir esti. Laisvę jaučiantys žmonės neįsitinka į tas ribas, todėl renkasi laisvą mąstyseną, laisvą suvokimą, kuriuos padiktuoja prigimtinė sielos laisvė ir išsivadavimo troškimas iš primestų elgesio stereotipų. Laisvės šaknys – tai filosofija, žiedai – meilė, vaisiai – nuolatinė ramybė, džiaugsmas, laimė, o laisvės medis – visa ko pagrindas - begalinis pažinimas.
Laisvė nieko nekviečia ir nieko neatstumia, ji tiesiog yra; taip, kaip yra šviesa, kaip yra diena ar naktis. Ji egzistuoja ir tampa vertybe tik tada, kai jos netenkame arba kai ją įgyjame. Žmogus daug greičiau pasiekia savo tikslus, kai jis ir panašūs į jį buriasi ir kartu siekia, kartu sprendžia, kartu žiūri į šio pasaulio tikrovę. Išsivaduoti iš susiformavusių visuomeninių normų ir savo griaunančių harmoniją savybių nėra lengva, bet gyventi, pasiekus nors dalinę laisvę, teikia džiaugsmą. Laisvės troškime susitinka skirtingi žmonės, tačiau visi jie siekia pasirinktos laisvos sąmonės plėtotės, kuri ištirpdo ginčus ir suteikia asmenybei jėgą per bendravimą ir suvokimą.
Laisvėje nėra privalomos veiklos. Gėlės žiedas skleidžia kvapą ir džiugina, nes jis yra. Taip ir Laisvėje esantis žmogus skleidžia apie save laisvės aromatą savo veiklos lauku - gyvenimu. Laisvė - tai mąstymo ir suvokimo rezultatas. Norint suprasti laisvės filosofiją, būtina suvokti, kas valdo pasaulį. Laisvė, kaip ir bet kas kita, skirtingų žmonių suvokiama daugiareikšmiškai.
Sugebėjimas keistis, apsprendžia laisvės ribas. Suvokus savo prigimtį, stebint save ir savo būsenas kasdienybėje, įmanoma suprasti savo padėtį pasaulyje. Laisvės kelias, tai slidus kelias, ir jeigu jame nėra meilės, garbės, gėrio - jis virsta egoizmo greitkeliu.
Laisvė – tai šviesa, kurioje matosi gyvenimo kokybės priežastys. Jas suvokus, galima rinktis: eiti į pažinimą, ar egzistuoti kartojant klaidas, gyvenimo situacijas, ligas. Gyvenimas turėtų būti pastovus sąmoningas judėjimas į naują, taurų, laisvėjantį žmogų. Visa kita, tai žvaigždžių nutiestas kelias – likimas abra karma, kur žmogus yra aklas jo vykdytojas. Laisvė tai - sąmonės būsena.
Tamsos, kritikos, aistrų, materializmo šalininkai pripažįsta tik išorinę laisvę, dėl to tampa dar labiau priklausomi, jiems svetimi išmąstymas ir suvokimas, kuriuos riboja prigimtis. Laisvė materialiame lygmenyje yra absurdiška. Yra dvasinių, kurie skelbia jog laisvę yra pomirtiniame gyvenime, tuo būdu skatina neigti pasaulį, kaip žmogaus laimės ir gerovės mokyklą. Dvasininkai ir materialistai skaido nedalomą pasaulį ir todėl visada tarp savęs kariauja. Nėra dvasingumo be materijos ir materijos be dvasingumo - juos riša išsivystymo lygis išreikštas matematine progresija ir regresija.
Laisvė ateina tik per išgyvenimo suvokimą ir žinojimą, kuriuos visada lydi veiksmas.
Dailanagu