Charakteris. Sąmonės lygis. Prigimtis. Gyvenimo būdas

Prigimtis, charakteris, sąmonės lygis, tai gyvenimo būdas. Pažiūrėk, kas Tave valdo: tamsa ar baimė, nepasitenkinimas, aistros, kūnai, degtinė? O gal Tu - šviesos nešėjas? Pažiūrėk, kokioje savęs pažinimo stadijoje randiesi: ar ten, kur visas pažinimas dar tik nesąmonė(?), o gal ten, kur ieškai laimės ir eini jos link per tobulėjimą ir išmintį? O gal tu jau žinai, kas Tu esi iš tikrųjų, ir drąsiai veržiesi į gyvenimo kūrybą? Peržvelgei? Reiškia žinai, kur esi, kas esi ir... gali rinktis: ar eiti ir siekti, ar stovėti ir vysti, nes tik einantys ateina ir siekiantys pasiekia.

Kiek vilką bešersi vistiek į mišką žiūri - sako liaudies išmintis ir teisingai. Kokia žmogaus prigimtis, toks jo charakteris, sąlygojantis mąstymą ir elgesį; o elgesys kuria realybė, gyvenimo įvykius, kokybę. Bet žmogus turi laisvą valią ir gali keisti savo vidinę, užgimtą, vaikystėje suformuotą mąstyseną, prigimtį ir tapti kitokiu žmogumi, keisdamas charakterį.
Tai - įmanoma. Dauguma žmonių sako: "Aš toks esu, mano charakteris geras". Na ir kas? Jeigu žmogus visą gyvenimą yra toks, koks yra, reiškia jis stovi vietoje, manosi esąs tobulas, ir nesiruošia ką nors keisti, nes nėra pažinimo, noro tobulinti save. Vieni žmonės yra laimingi, gyvena paprastai, lengvai; kiti - sunkiai. Kodėl? Todėl, kad charakteris formuoja realybę. Vadinkite žmogaus elgesio ir mąstymo visumą, kaip tik jums patinka, kaip tik norite: sąmonės lygiu, charakteriu, prigimtimi; svarbu yra tai, kad viską galima pakeisti. Žmogaus būdas, charakteris atsispindi ir meilėje, ir garbėje, ir laisvėje. Pabandykime apžvelgti, kaip skirtingai mes suvokiame tą patį. Pavadinimus parenku atitinkamai savybėms. Jeigu kam jie užkliūva, tai kiekvienas pavadinkite tai taip, kaip jums patinka. Esmė - gyvenimo kokybėje, kuri yra tokia, kokios yra žmogaus sąvybės -charakteris. Žmogaus sąmonės lygis, tai ta vieta, iš kurios jis žvelgia į pasaulį ir į save patį, todėl sąmonės tamsa ar šviesa nėra nei blogai, nei gerai, tiesiog kitaip.

Tamsa

Tamsus mąstymas atsispindi visur: buityje, veiksmuose, meilėje, santykiuose. Nėra tikėjimo gėriu, meile, o svarbiausia žmogus netiki savimi. Tamsos Laisvė, tai norų nelaisvė, liguistos priklausomybės. Jos atneša kančią sau, artimam ir pasauliui. Alkoholis, narkotikai, rūkalai, paleistuvystė, kitų žmonių, gyvų būtybių smerkimas ir įžeidinėjimas, patyčios ir kiti negatyvūs veiksmai - tai yra tamsos laisvė. Jeigu žmogus to negali daryti, jis praranda ramybę, jį drąsko vidinis chaosas, kuris verčia žmogų ieškoti būdų, kaip gauti šią "laisvę" - kenkti kitiems, o jau pasekmėje - pačiam sau. Taip "laisvas" žmogus savo norus bando įgyvendinti aklai, be jokių skrupulų, eidamas per kitų žmonių jausmus, poreikius, lavonus. Tamsos šūkis: po manęs nors ir tvanas. Tamsos "laisvė" nuveda į nusikalstamumą ir kalėjimą, nes žodis - noriu, užgožia gailestingumą. Šios prigimties, tokio charakterio žmonėms juokinga kalbėtis apie sielą, jiems svetimi taurūs jausmai, kuklumas, taktas, gailestingumas. Laisvę jie supranta, kaip kitų žmonių pavergimą, išnaudojimą, ir visko norimo besaikį ėmimą. Kada toks žmogus gauna viską ir išvengia laisvės apribojimo, jis eina užkariauti kitų, taip didindamas savo "laisvę", darydamas save absoliučiai priklausomu, nuo to - ką turi.

Tamsos meilė, tai kūno nuosavybė ir išnaudojimas. Meilė tereiškia norą turėti patikusį objektą. Tai brutalus, palaidas seksas, sutuoktinio pavergimas, diktatas. Gailestingumas, švelnumas, dora - nepasiekiamos sąvokos. Meilė gyvūnijai ir augmenijai čia pasireiškia turėjimu ir žudymu, suvalgymui, kailiui. Tokiems žmonėms bet koks gyvūnas yra maistas, ar priemonė savo agresijai patenkinti (šunų kautynės, dar gyvų gyvūnų, organų valgymas).

Tamsios prigimties būvyje nėra garbės. Čia noras ir nauda yra aukščiau už viską, o garbės likučiai slepiasi po puikybės (pasiekti ko nori) skraiste. Vyrauja baimė. Baimė ir apsprendžia, kaip su kuo elgtis. Jeigu koks kaimietis užkliudo mafo mašiną, kai kaimietis tiesiog dingsta, o jeigu vietoje kaimiečio - didesnis ponas, tai mafas jam dar ir užmoka. Jie sako, kad dabar garbingų nėra, visi vagys, nes kokie yra patys, tuo matuoja ir kitus.

Aistros. Troškimai. Norai

Žmonės, kurių vertybės tik materialios, nori turėti labai daug turto ir visko kito. Laisvę suvokia, kaip priklausomybę nuo troškimų išsipildymo. Jeigu išsipildo svajonės, reiškia jis laisvas. Varomoji gyvenimo jėga čia pasireiškia vis didesnių jausmų potyriais. Garbės, valdžios troškimas, savęs sureikšminimas suvokiamas, kaip laisvės įgijimas. Kažkam vadovauti, būti geresniu, pirmesniu, tampa gyvenimo credo. Viskas daroma dažniausiai tam, kad vėliau apie tai kalbėti, tuo girtis. Įdomus faktas, kad jeigu toks žmogus izoliuojamas ar atstumiamas, jis tampa sugniuždytu, suserga, ar net nusižudo. Kai žmogus sako, kad aš negaliu gyventi be kažko tai, rodo visišką priklausomybę nuo aistrų.

Aistrų meilė pati populiariausia visuomenėje. Žmogus jausmų valdžioje. Apie jokį emocijų ar jausmų valdymą nėra nė minties. Čia daug nuotykių, romantikos, žygdarbių vardan meilės. Aistrų meilė natūrali gamtos dalies išraiška. Ji yra pagrindinė dauginimosi jėga. Apimti aistros lyg narkotikų, kurių poveikis, deja, baigiasi, žmonės vienas kitam tampama našta, visų problemų kaltininkais. Sunkumai tokią meilę sužlugdo. Kartais griebiamasi dirbtinių priemonių, vaistų, kad sužadinti kūno aistrą ir vėl pajausti meilę per seksą. Čia vyrauja pavydas, kerštas, dvasinė ir kūniška išdavystė. Aistros meilė gyvūnijai ir augmenijai nuveda prie gyvūnų sužmoginimo, gyvenimo tikslo, arba tampa biznio priemone: kailiai, mėsa, sportas, besaikis veisimas, naujų rūšių kūrimas.

Garbė aistrose, tai visas spektras įvairiausių jausmų ir veiksmų garbei apginti ar ją įrodyti. Deja, pas tokius charakterius garbė pastoviai yra ginama, į ją vis kėsinamasi, nes ji čia tvirtai reiškiasi puikybės formoje. Puikybė, tai įsižeidimai, savo tiesos įrodinėjimas, nenoras suprasti kitą, kerštingumas, piktumas, neapykanta, beprasmis užsispyrimas, uždarumas. Čia žmonės pastoviai skęsta visą ko kritikoje, kitų žmonių vertinime; jie pastoviai tvirtina kitiems, kokie jie yra geri, sąžiningi, taip bando atstatyti pastoviai prarandamą savo vidinę savigarbą. Deja, tai, ką mes turime, įrodinėti nereikia, nes tai ... yra, o tai kuo abejojame, ko neturime, tą bandome įrodinėti sau ir kitiems, nes norėtume turėti...

Šviesa Dora Dvasingumas

Šviesaus būdo, charakterio žmonių laisvė suvokiama dažniausiai - savęs pažinime, tobulėjime, savo asmenybės vystyme. Čia siekiama atsikratyti įvairiausių priklausomybių per jų įvaldimą. Maistas, veikla tampa sveikos gyvensenos priemonėmis. Tuo būdu žmogus kuria savo gyvenimą, tobulėja, mokosi. Jausmai, čia randa savo vietą per suvokimą, ir jie išlaisvina žmogų. Isterika, sielvartas, baimė, nerimas, pyktis čia išnyksta savęs pažinimo, tobulėjimo eigoje. Aplinkybes žmogus kuriasi pats savo mąstymu, veikla, išvadomis ir keičia jas pats.

Šviesios prigimties žmonių meilė, tai ta meilė, kurios dėka šiandien dar esame, kaip savęs nesusinaikinusi žmonija. Šioje meilėje žmogus suspindi gražiausiom savo spalvomis, įgauna didžiausią laimingos veiklos lauką: dėl mylimo žmogaus keičia charakterį, įgauna naujų savybių ir galimybių. Tokioje meilėje nėra reikalavimų, viskas, kas čia daroma yra laisva valia. Šviesos meilėje žmonės yra tobulėjimo, kultūros ir kūrybos siekiančios asmenybės, todėl jie dažniausiai nepririša savęs prie meilės objekto ir leidžia tai daryti kitiems.

Šviesios sąmonės žmonių garbė pasireiškia individualiame asmenybės požiūryje. Žmogus gerbia save. Jeigu jam kažkas savyje nepatinka, tai jis keičia save tokiu, kokiu nori būti. Pirmiausia jis yra sąžiningas su savimi, žino, ko nori, ko siekia, pripažįsta sau klydęs, todėl ir jo garbingumas yra asmeninė vidinė būsena. Tokį žmogų įžeisti neįmanoma. Tai žmogus - tvirtovė, gyvenimo peripetijos jo netrikdo. Šūkis: Aš žinau, kas aš esu, koks esu. Kas gali geriau už mane žinoti mane? Tokia yra vidinė savigarbos nuostata, į kurią gyvenime daug kas kesinasi, bandydami mūsų savigarbą žeminti, kritikuoti.

Visos prigimtys maišosi tarp savęs, bet viena, kuri tai, vyrauja. Vienos prigimties žmonių sutikti reta, bet jie yra, ir jie sukuria savo bendravimo ratą. Žinant savo padėtį galima rinktis: tobulėti ar egzistuoti? Kurti savo gyvenimą pačiam. Jeigu nemoki - mokytis, arba plaukti pasroviui ir leisti tai daryti visiems.

Prigimtis, charakteris, sąmonės lygis, tai gyvenimo būdas. Pažiūrėk, kas Tave valdo: tamsa ar baimė, nepasitenkinimas, aistros, kūnai, degtinė? O gal Tu - šviesos nešėjas? Pažiūrėk, kokioje savęs pažinimo stadijoje randiesi: ar ten, kur visas pažinimas dar tik nesąmonė(?), o gal ten, kur ieškai laimės ir eini jos link per tobulėjimą ir išmintį? O gal tu jau žinai, kas Tu esi iš tikrųjų, ir drąsiai veržiesi į gyvenimo kūrybą? Peržvelgei? Reiškia žinai, kur esi, kas esi ir... gali rinktis: ar eiti ir siekti, ar stovėti ir vysti, nes tik einantys ateina ir siekiantys pasiekia.

Autorė: Dailanagu