Religinė iliuzija

Žmogus turi laisvą valią, kurią jis gali pats atiduoti tam, kam tik nori. Jei manai, kad Tu esi įkalintas karmos, likimo, horoskopo ar dar kokia grandine, tai ir esi... Jeigu esi religingas ir laimingas, gyveni harmonijoje ir skleidi gėrį, ramybę, meilę, tada Tavo religija yra nuostabi. Tačiau, jeigu esi piktas ir kietaširdis, kerštingas kritikas ir skleidi prievart1 kitiems tik savo "dievą ir tiesą", tai, kad ir kokią religiją atstovauji, pats save pasmerki skausmui ir kančiai, nes viskas, ką skleidi - tai kančia. Keiskis. Visada yra laiko tobulėjimui.

Labai trapu kalbėti apie religinių bendruomenių gyvenimą. Neįmanoma nieko apibendrinti, nes dauguma žmonių šventai tiki tuo, ką daro, o jeigu ir netiki, tai stengiasi save įtikinti, kad jų kelias vienintelis ir teisingas. Blogai tik tai, kad jie skelbia jog kiti planetos gyventojai gyvena tamsoje ir nedoroje, jeigu nėra religingi taip, kaip jie. Ar mes, laisvi žmones, tikintys Vienatiniu Kūrėju ir savojo gyvenimu, daug prarandame, nebūdami vienos ar kitos religijos atstovais?

Laisvas žmogus - savo gyvenimo kalvis. Laisvas gyvena dabartimi kurdamas sąmoningą ateitį, mokydamasis iš praeities. Kuo gyvena religinis žmogus? Kitų žmonių sukurta filosofija, požūriu, taisyklėmis ir begale elgesio normų. Čia nėra keliamas klausimas apie tai ar gerai, ar blogai. Čia svarstymas. Kiekvienas žmogus yra vertas savo gyvenimo, nes pats jį ir kuria. Visur yra teigiamų ir neigiamų aspektų, nes tiesos monopolio neturi niekas. Jeigu žmonės yra laimingi tame, kame gyvena, tai ir šaunu, tik kartais tas laimingumas būna iliuzinis. Eina žmonės vienintele teisinga kryptimi tegu ir religija, bet jų gyvenime vyksta tie patys dalykai, kaip ir pasaulietiškajame: barniai, kerštas, pavydas, kiti negatyvūs reiškiniai, tik paslapčiomis, tik po pamaldumo skraiste, garsiai nekalbant. Žmonės neturi žinių kas yra liga, kas yra viršsvoris, kas yra skausmas, ir užprogramuoja save, kad visa tai - gyvenimo norma, nes jie turi dievą. Jie eina į šventas vietas, alindami save, sirgdami ir tikėdami...kad po mirties bus laimingi. Toks jų pasirinkimas, toks jų kelias į save.

Žmogus, kai jis tiki, įjungia tas smegenų dalis, kurios suveikia taip, kad labai sureikšmina tikėjimo objektą ir keičia esamą laiką, kartais duodamos rezultatą - stebuklą. Kita vertus žmonės jaučia Visatų Kūrėjo Autorių, ir tas jausmas verčia juos ieškoti matomo objekto: šventojo, pastato ar net visos šalies, miesto, gamtos dalies, kad turėti juos globojančio objekto realią viziją - Dievą. Kitaip susivokusiems Dievas tampa visame esančiu ir Vienatiniu. Matyti save, kaip Kūrėjo kūrinį, ir patį Kūrėją, kaip savo egzistensijos šaltinį. ...religijos reikalingos, nes yra žmonių, kuriems būtina išmokti paklusti, nugalėti savyje ego. Ego nenori į bažnyčią:) Jis pats sau dievas... Kas randa ramybę, dvasingumą religinėse patalpose - nuostabu, kad ten tai randa. Laisvas žmogus Dievą, dvasingumą suvokia tiek savyje, tiek visame, ką mato ir kas nutinka tiek visose religijose taip pat. Todėl gali lankytis šventose vietose, kaip ir šventyklose, mečetėse, bažnyčiose, be baimės ar kitų prietarų. Gal būtent Dievo paieškos ir yra religijų sfera? Kasdien sąmoningai gyvenant savo dieną ir naktį, įmanoma matyti vedančią Kūrėjo veiklą įvykiuose, o valdant savo protą ir rikiuojant mintis dvasios link, visai lengvai galima sulaukti asmeninio dvasingumo, nes kur yra tavo mintis, ten esi ir tu.

Dabartis sukuria tris žmonių grupes, kurių viena pasirenka religiją, kad rasti gyvenimo prasmę, o kitos dvi - sąlyginę laisvę: karminę egzistensiją, t.y. gyvena taip, kaip gyvenasi; arba sąmoningą gyvenimo kūrybą. Religiniai žmonės taip pat sudaro tris pagrindines grupes: tai būtų 1. kaip radom, taip paliksim: jie religijoje tik todėl, kad ten buvo jų tėvai, seneliai, arba kad tai - pagrindinė šalies religija, skiepijama nuo mokyklos suolo. 2. asmenys labai sureikšminę savo ir kitų dorovingumą: jie lanko visas įmanomas apeigas, žmonių akyse yra pamaldūs, tačiau dažniausiai gyvena, virdami asmeniniame konflikte tiek su savimi, tiek su laisvąja visuomene, tiek su dievu. 3. Trečia dalis tie, ant kurių ir laikosi visa religinės bendruomenės galia. Tai - šiam reikalui atsidavę žmonės, nuoširdžiai ir tvirtai tikintys, tikri savo tikėjime, sakyčiau, šventieji tarp mūsų. Tikėtina, kad jie tikrai užkopia tobulėjimo, dvasios laiptais ir tikrai regi tiesą, bet dažnai ta padėtis, kurioje jie atsiduria - šlovė, turtas, galimybės - labai juos įtakoja, ir retas pasuka savo religijos rekonstrukcijos keliu arba savo asmeniniu keliu, dažnai tampa... verslininkais.

Valdymas

Religijos iš esmės yra priemonė norintiems grįžti pas Dievą, turėti ryšį su juo, būti tarp tikinčiųjų. Tam tikslui religijose yra pakopos bei veikla, be kurios tas tobulėjimas sustoja. Galima teigti, kad bet kokia religija yra viena iš pagrindinių žmonių valdymo priemonių. Tai rodo istorija ir faktai, religiniai konfliktai, karai, kurių galėtų ir nebūti, jeigu dvasiniai lyderiai tikrai siektų Dievo, o ne teritorijų, turtų, žmonių skaičiaus, valdžios. Gi iš esmės visos religijos svajoja, kad šis pasaulis būtų toks, kokį jos pačios ir pateikia. Sakoma, kad religijos yra taip pat trijų prigimčių. Manau šioje eroje tai nebetinka, todėl, kad pati "dvasingumo" ideja nebeatitinka dorovės ir žmogaus laisvės principų, nes skiepija agresiją kitoms religijoms ir kitokiems ar laisviems žmonėms. Maža to, kai kurios religijos skatina žudyti Dievo tvarinius tik tam, kad pasimėgauti jų kūnais savo stalo meniu. Todėl tikėtis, kad baigsis karai ir kataklizmai nėra ko. Tereikia pamąstyti, kas gi liktų iš šių sistemų, jei žmonės joms neaukotų pinigų ar darbo?

Politika

Politika ir religija - glaudžiai susijusios sistemos, retai kada prieštarauja viena kitai, nebent ko nepasidalina. Tikėjimo procesas vyksta kiekvieno žmogaus gyvenime, nes tai jo sąmoningumo lygmuo, kurį dažnai valdo ir juo manipuliuoja kažkas kitas.

Šviesos filosofija skelbia žmogų, kaip savo paties gyvenimo šeimininką ir skatina jį patį per savo išmintį, jausmus ir patirtį kurtis savo gyvenimo kokybę, kur galimybė yra paties žmogaus reikalas. Siela yra laisva substanta, ir ji nebus laiminga, jeigu ji negyvens to gyvenimo, kuris yra jos. Gyvenimas, kaip tobulėjimo ir laimės šaltinis yra išminties reikalas, ir einantysis savo keliu yra laimingas ČIA IR DABAR. Tai vienintelis rodiklis. Valdomas protas yra ramus ir su Dievu. Pasaulis nedalomas. Jis visas - dieviška kūrinija. Pasimetę žmonės suskaido pasaulį į daugybę priešiškumų. Pasaulis tai - tiesioginis žmonių sąmonės atspindys. Keisk save, jeigu nori matyti pasaulį geresnį. (Nei vieni šventraščiai nėra religinių sistemų monopolis, jie - visos laisvos žmonijos tobulėjimo priemonės)

Žmogus turi laisvą valią, kurią jis gali pats atiduoti tam, kam tik nori. Jei manai, kad Tu esi įkalintas karmos, likimo, horoskopo ar dar kokia grandine, tai ir esi įkalintas. Jeigu esi religingas ir laimingas, gyveni harmonijoje ir skleidi gėrį, ramybę, meilę, tada Tavo religija - gyvenimas yra nuostabus. Tačiau, jeigu esi piktas ir kietaširdis, kerštingas kritikas ir skleidi tik savo "dievą ir tiesą", tai, kad ir kokią religiją atstovauji, pats save pasmerki skausmui ir kančiai, nes viskas, ką skleidi - sugrįšta tau atgal. Keiskis. Visada yra laiko tobulėjimui.

Autorė: Dailanagu