Religinė iliuzija

Žmogus turi laisvą valią, kurią jis gali pats atiduoti tam, kam tik nori. Jei manai, kad Tu esi įkalintas karmos, likimo, horoskopo ar dar kokia grandine, tai ir esi... Jeigu esi religingas ir laimingas, gyveni harmonijoje ir skleidi gėrį, ramybę, meilę, tada Tavo religija - gyvenimas yra nuostabus. Tačiau, jeigu esi piktas ir kietaširdis, kerštingas kritikas ir skleidi tik savo "dievą ir tiesą", tai, kad ir kokią religiją atstovauji, pats save pasmerki skausmui ir kančiai, nes viskas, ką skleidi - sugrįšta tau atgal. Keiskis. Visada yra laiko tobulėjimui.

Labai trapu kalbėti apie religinių bendruomenių gyvenimą. Neįmanoma nieko apibendrinti, nes kaip bebūtų, dauguma žmonių šventai tiki tuo, ką daro, o jeigu ir netiki, tai stengiasi save įtikinti, kad jų kelias vienintelis ir teisingas, ir kad kiti planetos gyventojai gyvena tamsoje ir nedoroje, jeigu nėra religijai priklausomi. Ar mes, laisvi žmones, tikintys Vienatiniu ir savojo gyvenimo prasmingumu, daug prarandame, nebūdami vienos ar kitos religijos atstovais?

Laisvas žmogus pats sau filosofas, gydytojas, mokytojas ir savo gyvenimo kalvis. Laisvas gyvena dabartimi, tuo kurdamas sąmoningą ateitį, mokydamasis iš praeities. Kuo gi gyvena religinis žmogus? Kitų žmonių sukurta filosofija, požūriu, taisyklėmis ir begale elgesio normų. Čia nėra keliamas klausimas apie tai yra gerai ar blogai. Čia tiesiog pastebimi eiliniai dalykai. Kiekvienas žmogus yra vertas savo gyvenimo, nes jis pats jį ir kuria. Absoliučiai visur yra teigiamų ir neigiamų aspektų, nes tiesos monopolio neturi niekas. Jeigu žmonės yra laimingi tame, kame gyvena, tai ir šaunu, tik kartais tas laimingumas būna iliuzinis. Eina žmonės vienintele teisinga kryptimi (religija), bet jų gyvenime vyksta tie patys dalykai, kaip ir pasaulietiškajame: barniai, kerštas, pavydas ir kiti negatyvūs reiškiniai, tik ... paslapčiomis, tik... po pamaldumo skraiste, garsiai nekalbant. Maža to, dėl tokio pseudo atsidavimo Dievui išauga sergamumas, ir jis yra pateisinamas kaip neišvengiamas reiškinys. Žmonės neturi žinių kas yra liga, kas yra viršsvoris, kas yra skausmas, ir užprogramuoja save, kad visa tai - gyvenimo norma. Jie eina į vadinamąsias šventas vietas, alindami save, sirgdami ir tikėdami...kad po mirties bus laimingi. Toks jų pasirinkimas, toks jų kelias į save. Įdomiausia, kad vietiniai gyventojai į piligrimus žiūri skeptiškai, dažniausiai išgaudami naudos, leidžiant užeiti ar nufotografuoti kokį tai šventą pastatą už paaukojimus ar jau nustatytą sumą.

Žmogus, kai jis tiki, įjungia tas savo paties smegenų dalis, kurios suveikia taip, kad labai sureikšmina tikėjimo objektą ir keičia esamą laiką, kartais duodamos rezultatą - stebuklą. Kita vertus žmonės jaučia Visatų Kūrėjo Autorių, ir tas jausmas verčia juos ieškoti matomo objekto: šventojo, pastato ar net visos šalies, miesto, gamtos dalies, kad turėti juos globojančio objekto realią viziją - Dievą. Kitaip susivokusiems Dievas tampa visame esančiu ir Vienatiniu. Matyti save, kaip Kūrėjo kūrinį, ir patį Kūrėją kaip savo egzistensijos šaltinį... ...religijos reikalingos, nes yra žmonių, kuriems būtina išmokti paklusti ir nugalėti savyje ego. Kas randa ramybę, dvasingumą tik religinėse patalpose - nuostabu, kad ten tai randa, bet laisvas žmogus Dievą, dvasingumą suvokia tiek savyje, tiek visame, ką mato ir kas nutinka ir ... visose religijose taip pat. Gal būtent Dievo paieškos ir yra religijų sfera? Kasdien sąmoningai gyvenant savo dieną ir naktį, įmanoma matyti vedančią Kūrėjo veiklą įvykiuose, o valdant savo protą ir rikiuojant mintis, visai lengvai galima sulaukti vadinamojo dvasingumo, nes kur yra tavo mintis, ten esi ir tu.

Dabartis sukuria tris žmonių dalis, kurių viena pasirenka religiją, kad rasti savo gyvenimo prasmę, o kitos dvi - laisvę: arba karminę egzistensiją, t.y. gyvena taip, kaip gyvenasi; arba sąmoningą gyvenimo kūrybą, klausant išminties. Religiniai žmonės taip pat sudaro tris pagrindines grupes: tai būtų - kaip radom, taip paliksim: jie religijoje tik todėl, kad ten buvo jų tėvai, seneliai, arba kad tai - pagrindinė šalies religija, skiepijama nuo mokyklos suolo. Kita būtų - asmenys labai sureikšminę savo ir kitų dorovingumą: jie lanko visas įmanomas apeigas, žmonių akyse yra pamaldūs, tačiau dažniausiai gyvena, virdami asmeniniame konflikte tiek su savimi, tiek su laisvąja visuomene. Trečia dalis būtų tie, ant kurių ir laikosi visa religinės bendruomenės galia. Tai - šiam reikalui atsidavę žmonės, nuoširdžiai ir tvirtai tikintys, tikri savo tikėjime, sakyčiau šventieji tarp mūsų. Tikėtina, kad jie tikrai užkopia tobulėjimo, dvasios laiptais ir tikrai regi tiesą, bet dažnai ta padėtis, kurioje jie atsiduria - šlovė, turtas, galimybės - labai juos įtakoja, ir retas pasuka savo religijos rekonstrukcijos keliu arba savo asmeniniu keliu, dažniausiai tampa... verslininkais.

Valdymas

Religijos iš esmės yra priemonė norintiems grįžti pas Dievą, turėti ryšį su juo, būti tarp tikinčiųjų. Ir tam tikslui religijose yra pakopos bei veikla, be kurios tas tobulėjimas sustoja. Galima teigti, kad bet kokia religija yra viena iš pagrindinių žmonių - minios valdymo priemonių. Tai rodo istorija ir faktai, religiniai konfliktai, karai, kurių galėtų ir nebūti, jeigu dvasiniai lyderiai tikrai siektų Dievo, o ne teritorijų, turtų, žmonių skaičiaus, valdžios. Gi iš esmės visos religijos svajoja, kad šis pasaulis būtų toks, kokį jos pačios ir pateikia. Sakoma, kad religijos yra taip pat trijų prigimčių. Manau šioje eroje tai nebetinka, todėl, kad pati "dvasingumo" ideja nebeatitinka dorovės ir žmogaus laisvės principų, nes skiepija agresiją kitoms religijoms ir kitokiems ar laisviems žmonėms. Maža to, beveik visos religijos skatina žudyti Dievo tvarinius tik tam, kad pasimėgauti jų kūnais savo stalo meniu. Todėl tikėtis, kad baigsis karai ir kataklizmai nėra ko, nes didžiausi žmonių valdymo aparatai kartu su religijos atstovais yra tamsos prigimties žmonių rankose. Tereikia pamąstyti, kas gi liktų iš šių sistemų, jei žmonės joms neaukotų pinigų ar darbo? Štai kam ten reikalingos galingos filosofijos ir psichinės praktikos, kad žmogaus psichiką palaipsniui, bet kruopščiai ir tobulai, būtų galima perdirbti į paklusnumą, ir žmonės patys neštų savo gėrybes, sveikatą, laiką ir savo noru atiduotų viską, negaudami faktiškai nieko... tik pomirtinio rojaus iliuziją... Net tie, kurie sugeba susikrauti milijonus, negali atsilaikyti prieš religinės filosofijos diegiamą mintį, kad jie gali tapti geresniais už kitus, ir neša savo turtą į religinių magnatų rankas.

Politika

Politika ir religija - glaudžiai susijusios sistemos, retai kada prieštarauja viena kitai, nebent ko nepasidalina. Tikėjimo procesas vyksta kiekvieno žmogaus gyvenime, nes tai jo sąmoningumo lygmuo, tik gaila, kad jį valdo ir juo manipuliuoja kažkas kitas. "Stebuklai" vyksta visur, kur yra išmintis, ir jau labai retai religijose, nes žmonės ten vis mažiau tiki. Tikėjimas gi ir daro tuos stebuklus. Tik kam stebuklas, o kam dėsninga realybė.

Šviesos filosofija skelbia žmogų kaip savo paties gyvenimo šeimininką ir skatina jį patį per savo išmintį, jausmus ir patirtį kurtis savo gyvenimo kokybę, kur galimybė yra paties žmogaus reikalas. Kaip įkinkytas jautis privalo traukti savo sunkų jungą, taip ir priklausantis religijai žmogus privalo gyventi kieno tai surikiuotą gyvenimą tam, kad po mirties būtų laimingas. Siela yra laisva substanta, ir ji nebus laiminga, jeigu ji negyvens to gyvenimo, kuris yra jos, kaip žmogaus formos sąmonės išraiška. Gyvenimas, kaip tobulėjimo ir laimės šaltinis yra išminties reikalas, ir einantysis savo keliu yra laimingas ČIA IR DABAR. Tai vienintelis rodiklis. Valdomas protas yra ramus ir su Dievu, nes harmoningai sugyvena su širdimi, kas atveria dieviškumo mątymą - Vienatinio veiklą visame kame. Pasaulis yra nedalomas. Jis visas yra dieviška kūrinija. Pasimetę žmonės suskaido pasaulį į daugybę priešiškumų. Pasaulis tai - tiesioginis žmonių sąmonės atspindys. Keisk save, jeigu nori matyti pasaulį geresnį. (Nei vieni šventraščiai nėra religinių sistemų monopolis, jie - visos laisvos žmonijos tobulėjimo priemonės)

Žmogus turi laisvą valią, kurią jis gali pats atiduoti tam, kam tik nori. Jei manai, kad Tu esi įkalintas karmos, likimo, horoskopo ar dar kokia grandine, tai ir esi įkalintas. Jeigu esi religingas ir laimingas, gyveni harmonijoje ir skleidi gėrį, ramybę, meilę, tada Tavo religija - gyvenimas yra nuostabus. Tačiau, jeigu esi piktas ir kietaširdis, kerštingas kritikas ir skleidi tik savo "dievą ir tiesą", tai, kad ir kokią religiją atstovauji, pats save pasmerki skausmui ir kančiai, nes viskas, ką skleidi - sugrįšta tau atgal. Keiskis. Visada yra laiko tobulėjimui.